Gedulo ir vilties dienos minėjimas Jonavoje

Tokia mažutė Tu, tokia mažytė –
Tik taškas Tu žemėlapį esi.
Tačiau dabar, viltie kai sodai žydi
Tu, kaip žvaigždė ryškiausioji švieti.

 

Birželio 14-ąją visa Lietuva ir Jonava minėjo Gedulo ir vilties dieną. Gedulo – dėl tų, kurių gyvybės be jokios kaltės užgeso. Ir vilties – kad tai daugiau niekada nebepasikartotų. Pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo tikslas buvo pašalinti iš Lietuvos gyventojų sluoksnį, turintį aktyvią tautinę savimonę, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bei įtvirtinimo darbuose.

 

Simboliškai Gedulo ir vilties dienos minėjimą pradėjome visuotine tylos minutės akcija, vėliau susirinkusieji skaitė 1278 Jonavos rajono žmonių, ištremtų į Sibiro platybes, pavardes. Savo mintimis bei pamąstymais pasidalino rajono meras Mindaugas Sinkevičius, savo išgyvenimais pasidalino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Jonavos skyriaus pirmininkė Irena Tamoševičienė. Tremtiniai visiems mums yra mūsų praeitis, dabartis ir ateitis, jie mūsų istorija. Savo eilėmis bei dainomis susirinkusiuosius maloniai nustebino trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Vakarė“. Prie atminimo lentos, miesto kapinėse padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Tremtinių koplyčioje vyko Šv. Mišios už žuvusius tremtyje. Dėkojame visiems dalyvavusiems minėjime.

 

Birželio 14-oji – ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties išvysti savo artimuosius, vilties sugrįžti į tėvynę. Viltis teikė tremtiniams ir politiniams kaliniams jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžino poilsio savo gimtinėje. Sugrįždami jie parsinešė ir gyvenimo kelyje jiems švietusią viltį.

 

Ši diena, išties yra svarbi mūsų istorijos dalis, tad nepamirškime šios dienos niekada ir vis stabtelėkime, susitelkime ir raskime laiko pagerbti tremtinius. Jie – mūsų istorija. Kurkime istoriją visi kartu.