„100 tikrų žmonių portretų“ – paroda ir koncertas

Jonavos kultūros centro Meno galerijoje fotografės Gretos Skaraitienės parodos atidaryme liepos 2 dieną dalyvavo 130 žmonių. Šimtas žmonių žiūrinčių iš portretų ir trisdešimt jonaviečių atėjusių susitikti su parodos autore ir vienu iš 100-tuko herojų – Aleksandru Makejevu.

Gretos Skaraitienės portreto žanras – jos didžioji meilė. Kūriniai, vaizduojantys žmogų tik iš pirmo žvilgsnio yra paprasti. Fotografuoti atrodo lengva visiems selfių mėgėjams. Sunku – profesionaliems menininkams, siekiantiems įamžinti individualius konkretaus žmogaus išorės ir charakterio bruožus, pažvelgiant į žmogaus vidų. 

„Autentiškos akimirkos labai trumpos, trapios ir retos. Užsibrėžiau sugauti jų net 100 – po vieną už kiekvienus Lietuvos šimtmečio metus. Nesurežisuotai fotografijai nereikia ruoštis, puoštis, darytis šukuosenos, pozuoti ar bandyti atlikti kokį tai vaidmenį. Kita vertus, vos pastebėjęs, kad yra sekamas fotoaparato akies, dažnas įsitempia per sekundės dalį, ir jo esybė pasislepia už grimasos.

Mane supa daug puikių žmonių, kuriais žaviuosi, myliu, palaikau, mokausi iš jų ir užsikrečiu teigiama energija. Jų nereikėjo gaudyti, o profesiniai susitikimai atnešė dar daugiau naujų veidų ir įkvepiančių pažinčių. Šis projektas buvo dovana sau, o ši paroda – jums visiems.“ – sako parodos autorė.Manau, kad kiekvienas atėjęs į parodą ras sau artimą sielai fotografiją, aš ilgam sustojau prie vienos, žiūrėdama į ją tarsi žvelgiau į save. Taigi iš 100 portretinių nuotraukų parodoje išsirinkau tik kelias: 

Nr. 24 . Inga – Sakuro San. Perskaičiau po portretu Gretos Skaraitienės užrašą. „Sunkiai įsivaizduoju, kaip šiame pasauly išgyvena menininkai, žmonės jautrūs, gilūs, išjaučiantys viską iš vidaus. Gal todėl gimsta performansai, piešiniai, spektakliai.“ 

Nr. 4. Gitana. „Šiandien - Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Norėjau nufotografuoti savo redaktorę. Bet kaip pagauti tokią ekspresyvią moterį.“

Nr.62. Ingrida Šimonytė. „Ji tokia nenuorama. Išlekia iš kadro. Bet aš už humorą ir žaismingas šukuosenas. Ir už Moteris Prezidentes!” 

Nr.80 Jonas Gricius. „Man didelė garbė fotografuoti tokius žmones. Galėčiau ilgai svečiuotis, klausytis pokalbių apie nespalvotos juostos estetiką, vaizdo kultūrą,kartu džiaugtis gautu Auksinės gervės apdovanojimu ir fotografuoti.“

Fotografė Greta Skaraitienė sutiko atsakyti į kelis mano klausimus ir nusifotografavo prie jai artimiausių žmonių portretų. 

Įsimintina akimirka praeityje?- Blic turnyras, 1990 m. Tada aš susidomėjau fotografija.

Gražiausia akimirka šiandien parodoje?- Smagu atidaryti parodą tokioje gražioje galerijoje. Džiaugiuosi, kad žmonės domisi ne tik tapyba ar kitais menais, bet ir fotografija. Stebėti, kaip jie žiūri į mano portretus ir skaito užrašus. Danguolė Lukošiūnienė padovanojo man gėles ir pasakė, kad ji saugo prieš 30 m. mano fotografuotą nuotrauką, „1991 m. Jonavos mėgėjų teatro aktorių veidai“.

Kokios akimirkos laukiate ateityje? Ar turite svajonę? Kokie būtų jūsų linkėjimai?- Ateitis – tęsti portretų fotografiją, man didžiausią džiaugsmą teikia meilė fotografijos menui, kuris skatina ieškoti žmogaus veido būtent tą akimirką, kai aš noriu spustelėti footoaparato mygtuką. Mano svajonė – kad kiekvienas turėtų savo šeimos fotografą. Labai norėčiau, kad žmonės sudėliotų 100-tuką fotografijų savo artimų žmonių, giminų, draugų ar sutiktų praeivių. Linkiu surasti žmoguje kas yra gera ir ką jis išspinduliuoja kitiems. Kviečiu visus ateiti į parodą, apžiūrėti portretus, būtinai paskaityti jų aprašymus ir gal būt išgyventi tą užfiksuotą jausmą bei emociją drauge. 

***

Parodos atidarymo metu vyko Aleksandro Makejevo koncertas, bei knygos „Asteroido belaukiant“ ir naujos vinilinės plokštelės pristatymas. Aleksandras Makejevas – Lietuvos pop roko atlikėjas, parašęs dainą „Tėveli‘, suvaidinęs lietuviškame seriale „Nekviesta meilė“, taip pat vaidinęs Trakų karališkajame rūmų teatre, rašytojas. 

Gerai, kad rašau pati, nes kitaip gaučiau nutildančią atlikėjo repliką: „Gana skaityti iš Vikipedijos, aš pats papasakosiu. Tik 10 proc, tiesos žiniasklaida parašo apie mane.‘‘ Manau jis teisus, žmonėms reikia dalyvauti renginiuose dažniau, kad susidarytų savo nuomonę apie parodą, autorių ar atlikėją. Kada menininkas tampa pasikėlęs, susireikšminęs ir pats sau gražus? – mintyse klausiau savęs. 

Yra tokia lietuvių liaudies patarlė „Daina ne apie tai“, taigi  straipsnis ne apie tai, o apie du menininkus, kurie surado vienas kitą ir savo draugyste, būvimu kartu papildo vienas kitą. Tai tik įrodo, kad žmonėms vis dėlto labai trūksta dėmesio, žinomumo ir kuo dažniau jie atsigęžia vieni į kitus, tuo greičiau atsiranda įkvėpimas naujiems darbams, juo labiau, kai tai yra surišta su muzika ir ištartu geru žodžiu. 

Aleksandro Makejevo dainų tekstuose dominuoja įvairios ironiškai ir kartais aštriai pateikiamos temos: meilė, mirtis, karas, narkotikai, kriminalai. Nors, kaip sakau, daina ne apie tai, bet autoriaus melodijos ir ritmas labai atitiko covido karantino apribojimų pabaigą ir nuotaiką. Jo kalboje buvo daug sąmojo, ką jau kalbėti apie pirštų miklumo virpinant gitaros stygas ir balsą. Koncertas buvo geras! „Aš ir tu, mes visi, visi netikri“ – ši daina man dar ir dabar skamba.

Apie knygą Aleksandras Makejevas pasakė trumpai: „Paskutinė knyga nešvanki. Filologai jos dar neskaitė. Nematė! Kitaip jau būčiau prikaltas prie kryžiaus“.

Eitvydė Pranevičienė